Velykų mintys

239287248863

„Ne­nu­si­gąs­ki­te!
Jūs ieš­ko­te nu­kry­žiuo­to­jo Jė­zaus Na­za­rė­no.
Jis pri­si­kė­lė…“ (Mk 16,6a)

Tikintysis šiandien švenčia pergalę. Tai amžinybės pergalė prieš laikinumą. Tai dvasinės tikrovės pergalė prieš kūniškumą. Tai gyvenimo pergalė prieš mirtingumą. Tai gailestingo nuodėmės atlaidumo pergalė prieš kerštingumą. Ir toji pergalė yra Viešpaties dovanojama kiekvienam, kuris ateina prie Jėzaus kapo, kad pažvelgęs jo vidun vėl ir vėl įsitikintų, jog jis yra tuščias. Tuščias kapas – tai simbolis mirties tuštumos, kuri neturi galios Jėzui. Ir tuo pačiu ši mirties tuštuma nebeturi galios tikinčiajam Jėzumi. Nes Jis yra pilnatvė, Jis yra Gyvenimas, nugalėjęs viską, kas trukdo gyventi – ir nuodėmę, ir mirtį, ir tuštumą, ir nebūtį. Prisikėlusysis Jėzus yra Tasai, kuris apaštalą Paulių įkvėpė rašyti: Ne­si­duok pik­to nu­ga­li­mas, bet nu­ga­lėk pik­ta ge­ru­mu. Rom 12,21 Viešpats tobulai įvykdė šį dėsnį. Jis tylėjo, kai buvo neteisingai kaltinamas. Jis mylėjo, kai buvo pajuokai vainikuojamas erškėčių šakomis. Jėzus mylėjo ir tuos, kurie garsiai šaukė: „Ant kryžiaus jį!“ Mt 27,23 Ilgos kančios istorija atvedė Viešpatį Jėzų į trumpos akimirkos istoriją, kada iš nebūties sugrįžtama atgal. Iš ten, į čia. Iš „Jo nėra“ į „Aš Esu“. Kad ir kaip labai kaltintų pasaulis Jėzų Jo nebuvimu, Jis pats yra tapęs ir pasilikęs tikinčiajame Prisikėlimu, kurio nesinorėtų iškeisti į nieką kita. Jėzaus akimirka, leidžianti šiandien švęsti Velykas, yra nepakeičiamas požiūrio į laiką kitoniškumas, duodantis galimybę mums gyvenimo greityje ir dienų skubėjime ne vien tik išsigąsti: „koks trumpas gyvenimas“, bet ir išpažinti: „kokia beribė amžinybė“. Prisikėlimas ir yra dienų įprasminimas, kada leidi pats sau priimti didesnius tikslus, ir matyti gyvenimo siekiamybę priekyje. Angelas, atėjusiosioms prie Jėzaus kapo, sakė: „Ei­ki­te, pa­sa­ky­ki­te Jo mo­ki­niams ir Pet­rui: jis ei­na pir­ma jū­sų…“ Mk 16,7a Ir kol Jis yra pirma mūsų, tol kiekvienas žingsnelis einant link Jo, yra pripildomas tikslo, vilties, ramybės ir energijos siekti. Nes priešakyje yra einanti gyvenimo pilnatvė. Jėzus sako apie save: „Aš at­ėjau, kad žmo­nės tu­rė­tų gy­ve­ni­mą, kad aps­čiai jo tu­rė­tų.“ Jn 10,10b Todėl žmogui, einančiam link Jo, nieko netrūksta. Ir bet kokia trūkumo iliuzija tampa užpildoma tikėjimo pilnatve. Žvilgsnis į tuščią kapą leidžia mums suprasti ir išpažinti: „Jis prisikėlė“. Ir kada gyvenimo sunkumams gąsdinant mus, imame klausinėti: „Kas mums nuritins tą akmenį…?“ Mk 16,3, prieikime pasižiūrėti iš arčiau, ir supraskime, kad akmuo jau nuristas Mk 16,4. Ir tai padarė Prisikėlusysis. Šitoks tikinčiojo pastabumas tegul leidžia vėl ir vėl pripažinti, jog ne aš tai padariau, ne aš įveikiau, bet Tas, kurio nėra tuštumoje, nes Prisikėlusysis visada yra gyvenimo pilnatvė…

Tebūnie Velykų šventė kiekvienam tikinčiajam prisikėlimu gyvenimui, kurio siekia ir kuriuo viliasi pačių geriausių troškimų išsiilgusi širdis. Jis prisikėlė – tu, tikintysis, irgi tai gali, nes Jis dėl tavęs tai padarė – Jis prisikėlė.

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Comments are closed.